Daugkartinis Lietuvos čempionas 1500, 3000 ir 5000 m bėgimo rungtyse, Lietuvos 1500 m bėgimo stadione ir uždarose patalpose rekordininkas sako, kad studijuoti jam patinka, o kad yra sportininkas, ko gero, žino vos keletas dėstytojų.

Simai, kokie vėjai Jus atpūtė iš Pabalčių kaimo į Vilnių? Į Mykolo Romerio universitetą?

Taip, esu kilęs iš Raseinių rajone esančio Pabalčių kaimo, tačiau baigęs vidurinę mokyklą Nemakščių miestelyje, atvažiavau studijuoti į Vilnių. Čia jau studijavo mano brolis, todėl šis miestas mane ir patraukė.

Dar prieš baigdamas mokyklą žinojau, kad noriu studijuoti mokslus susijusius ne su sportu. Sąmoningai dariau tokį pasirinkimą, norėjosi veiklos, kurios metu būtų galima atsiriboti nuo sporto. Mane itin domino politika, todėl pasirinkau Viešosios politikos ir vadybos bakalauro studijas MRU. Pasirinktos studijos išties patiko, todėl tame pačiame Viešojo valdymo fakultete pasirinkau ir magistrantūros studijas (Tarptautinės politikos ir ekonomikos studijų programa). Iki šiol čia studijuoju, dar liko parašyti ir apsiginti magistro baigiamąjį darbą.

Ką manote apie savo studijas?

Didžiausią įspūdį paliko dėstytojų kompetencija ir išradingumas. Dauguma jų į mus, studentus, žiūrėjo nebe kaip į mažus vaikus, o kaip į savo kolegas. Tai priversdavo pasitempti.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado sportas?

Judrus buvau nuo pat mažumės, bet rimčiau sportuoti pradėjau 6 klasės pabaigoje. Tuomet rajono lengvosios atletikos varžybų metu mane pastebėjo treneris Eugenijus Petrokas ir pakvietė pas jį treniruotis. Nebuvo jokio blaškymosi, iškart supratau, kad užsiimsiu bėgimu, o ne kita rungtimi. Su šiuo treneriu dirbome iki pat mokyklos baigimo. Jo treniruojamam pavyko laimėti ne vieną medalį amžiaus grupių Lietuvos čempionatuose, tapti Lietuvos jaunimo čempionu. Vėliau, kai atvykau studijuoti į Vilnių, mano treneriu tapo Juozapas Garalevičius. Su juo dirbame iki pat šios dienos.

Kokios sporto šakos Jums patinka labiausiai?

Lengvoji atletika ir visos jos rungtys man, žinoma, yra numeris vienas. Tačiau patinka ir krepšinis. Nuo mažų dienų krepšinį su broliu žaisdavome savo kieme, todėl ši sporto šaka išliko artima širdžiai.

Kokiais savo pasiekimais didžiuojatės labiausiai?

Esu daugkartinis Lietuvos čempionas 1500, 3000 ir 5000 m bėgimo rungtyse. Dar man priklauso Lietuvos 1500 m bėgimo stadione ir uždarose patalpose rekordai. Jais labai didžiuojuosi, nes senieji rekordai laikėsi daugiau negu 30 metų ir man juos pavyko pagerinti.

Taip pat laimėjau pirmas vietas Europos komandiniame čempionate, Europos klubų čempionate. Tačiau didžiausiu savo pasiekimu, kol kas, laikau 6-ąją vietą 2018 m. Europos čempionate Berlyne, 1500 m rungtyje.

Kaip manote, ko Jus išmokė sportas?

Sportas mane moko ir grūdina kasdien. Tapau disciplinuotu, išmokau teisingai pasirinkti draugus. Taip pat sportas leido suprasti, kad geri dalykai gyvenime ateina tada, kai sunkiai dėl to dirbi, o ne kai tiesiog lauki ir tikiesi.

Kas, būnant profesionaliu sportininku, yra išties sunku? Kaip su tuo tvarkotės?

Sunku atlaikyti fizinį krūvį ir ilgus bėgimo nuotolius pasiruošimo varžyboms metu. Kartais, nelengva susitaikyti ir su rutina. Čia gelbėja mano hobiai: knygų skaitymas, filmų ir serialų žiūrėjimas. Būtent šie dalykai padeda atsipalaiduoti po fiziškai sunkių treniruočių, kai kūnui nesinori net pajudėti iš vietos.

Ko gero, pasiruošimas varžyboms – sunkiausia darbo dalis, kaip jis vyksta?

Dažniausiai varžybų sezonui ruošiamės aukštikalnėse. Treniruojantis čia organizmas gauna mažiau deguonies, daugiau nuvargsta, tačiau, galiausiai, prie to prisitaiko, o organizme pakyla hemoglobinas ir pagerėja kiti kraujo rodikliai. Grįžęs namo, organizmas jaučia palengvėjimą, tada ir startuojame varžybose.

Koks jausmas pagerinti rekordą?

Tai vienas iš geriausių jausmų, kuriuos teko patirti karjeros metu. Smagu žinoti, kad joks Lietuvis niekada greičiau už tave nebėgo. Žinoma, tai tampa priklausomybe (šypsosi), rekordus norisi gerinti vėl ir vėl. Tai skatina judėti toliau, neapsiriboti esamu rezultatu.

Ar sporte pasitaikė ir juokingų nutikimų?

Taip, puikiai atsimenu, kai dar besimokydamas mokykloje, galbūt 7-oje klasėje, dalyvavau varžybose Palangoje. Turėjau bėgti 3000 m, bet sumaišiau bėgimo starto laiką ir startavau kitoje – 1000 m distancijoje. Ją baigęs, praėjus vos 20 minučių, turėjau bėgti ir 3000 m (juokiasi). Tada pirmą kartą iš savo trenerio išgirdau posakį: „per kvailą galvą – kojos kenčia“. Ši situacija man iki šiol juokinga.

Kaip sekasi suderinti studijas ir sportą?

Šiuo metu studijos sustabdytos, dar vis neprisėdu rašyti magistro baigiamojo darbo, todėl sporto su niekuo derinti nereikia. Prieš studijų stabdymą problemų taip pat nekilo. Ko gero, vos keletas dėstytojų žinojo, kad esu sportininkas, nuolaidų sau niekada neprašiau.

Kokio tikslo siekiate dabar?

Kaip ir daugumos sportininkų, mano tikslas – Olimpinės žaidynės. Jos perkeltos į 2021 metus, tačiau tai reiškia, kad turiu papildomus metus tinkamai joms pasiruošti, ten patekti ir deramai atstovauti savo šaliai.

O po to? Kokie kiti karjeros planai?

Norėtųsi kuo ilgiau ir sėkmingiau sportuoti, tai pagrindinis siekis. Taip pat norėčiau kada nors įveikti maratono distanciją – arba savo malonumui, arba mėgindamas pasiekti aukštą rezultatą.

Kol kas savęs kaip trenerio neįsivaizduoju. Tačiau niekada nesakau niekada. Sportas – labai nepastovus ir neprognozuojamas dalykas, todėl baigęs karjerą tikriausiai norėčiau ieškoti stabilumo, galbūt darbo viešajame sektoriuje.

Ačiū už pokalbį.